Pasinaudoję Kultūros paso teikiamomis galimybėmis ir pasikvietę į mokyklą Robotikos studiją, žinojome, kad vaikai įgis pirmuosius informatikos ir inžinerijos pagrindus. Stebėdami vaikų įsitraukimą supratome, kad be programavimo gebėjimų buvo ugdomi ir darbo komandoje įgūdžiai. Iš pradžių buvo nelengva, nes vieniems norėjosi tik stebėti, o kitiems – perimti iniciatyvą ir statyti savo, ne komandos, bet savo robotą. Tačiau profesionalaus edukatoriaus sumanymas duoti planšetes ne kiekvienam atskirai, bet poroms ar grupėms, greitai atvėsino karštakošius ir labai lengvai įtraukė nepasitikinčius savimi vaikus. Tad šiandien robotus kūrė ir mergaitės, ir berniukai, ir tiksliųjų mokslų mėgėjai, ir romantiški humanitarai, ir judrūs, ir lėtesni, ir daugiau žinantys apie robotus, ir pirmą kartą juos pamatę… Sąrašas galėtų būti vis tęsiamas, kadangi robotikos užsiėmimai iš tiesų tinka visų gebėjimų, poreikių ir pomėgių vaikams. Galimybė pasigaminti robotą pagal savo poreikius sužavėjo net mokytojas – pamačiusios vikriai besisukančias, klusniai prieš kliūtis sustojančias mašinas, jos suprato, kad panašiai kuriami ir buitį palengvinantys dulkių siurbliai-robotai.
Žaismingai pateikti sudėtingi dalykai padėjo mokiniams suprasti, kaip keičiasi technologinis pasaulis, suvokti, kokią didelę įtaką jis turi ne tik mokslo pasiekimams, bet ir mūsų kasdienybei.
