„Mažosios Lietuvos liaudies meistrų dirbtuvės“ dalyviai prisiminė rudenį minimą
Vėlinių dieną.
Pagal Mažosios Lietuvos papročius Vėlinių diena tai
tylos ir ramybės diena. Žmonės iš bažnyčios su kunigu, rankoje nešančiu degančią žvakę, priekyje
eidavo į kapines. Prie kapinių kryžiaus visi sukalbėdavo maldą, uždegdavo žvakes
prie savo mirusiųjų artimųjų kapų. Tą dieną niekas balso nekeldavo ir jokių
darbų nedirbdavo. Kapai iš vakaro būdavo sutvarkomi, nebuvo įpročio jų puošti.
Kapinės buvo tvarkomos pagal evangelikų tradicijas, turėjo įtakos ir senasis
baltų mirusiųjų kultas. Mirusieji dažniausiai buvo laidojami veidu į rytus.
Takeliai tarp kapų ir tarpų būdavo barstyti smėliu. Kapams buvo būdingi
antkapiai, tvorelės ir paminklai ar metaliniai kaltiniai bei lietiniai kryžiai,
kuriems būdinga savita ornamentika. Po Pirmojo pasaulinio karo, trūkstant
metalo, paplito betonas. Kapinėse vasarą rengiamos kapinių šventės, pamaldos.
Ši tradicija išlikusi iki šiol.
Projekto „Mažosios Lietuvos liaudies meistrų
kūrybinės dirbtuvės“ dalyviai pagerbė savo protėvius, gamindami Vėlinių
žibintus, kurie tamsiais rudens vakarais savo mažomis ugnelėmis primins į
nežinią išėjusius artimuosius.
Daugiau
informacijos apie Vėlinių papročius Mažojoje Lietuvoje rasite pateiktyse
„Vėlinės pagal mažalietuvius“.
Galerija
