Atsakymą į integruotoje lietuvių kalbos ir istorijos pamokoje nuskambėjusį klausimą 7b–10b klasių moksleiviai gavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejaus parodoje „Vilko vaikai: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945–1948“. Edukacijos metu išaiškėjo baisi ir labai skaudi tiesa apie Rytų Prūsijos vaikų likimus. Manoma, kad vilko vaikais jie buvo pavadinti dėl blizgančių išgąstingų akių. 3–16 metų vaikų žvilgsniuose atsispindėjo siaubas matant, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja ir žudo jų seneles, motinas, seseris, kaip siaubia namus, kaip sovietų tankai traiško pabėgėlių kolonas, kaip gatves nukloja mirusių žmonių lavonai. Kentėdami alkį, šaltį, baimę, negalavimus vaikai mažomis kojytėmis pasiekdavo Lietuvą, kur mirdavo arba prarasdavo savo tapatybę ir ryšį su gimtuoju kraštu. Tik 1990 metais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, jiems atsivėrė galimybė pradėti domėtis savo šaknimis, ieškoti artimųjų ir net grįžti į gimtinę.
Ypatingai skaudžiai ši istorija skamba šiandien, gyvenant kaimynystėje šalies, kaltos dėl termino „vilko vaikai“ atsiradimo, bet į refleksijų voke rastą klausimą „Ar reikia apie tai pasakoti dabartinei kartai?“ buvo atsakyta teigiamai.
